– Naujasis Žmogus VohonMan dvim keli, aš vyras. Savo istorija dalinuosi slapyvardžiu, nes pasidalinus asmeniškai su šeima, jie jautėsi nesaugiai viešumoje matyti pavardę. Vilniaus kultūriniam burbule jautrumas prievartos temai yra gerokai pažengęs ir toks atvirumo lygmuo likusioje Lietuvoje daug kur yra sunkiai įsivaizduojamas. Tačiau tai būtinas pavyzdys.
*Šį pasidalinimą įkvėpė merginų nukentėjusių naktiniame gyvenime (kaip ir poros pasisakiusių vyrų) atvirumas viešumojeAugau šeimoje su nestabiliu tėvu, kurį neperseniausiai identifikavau, kaip rimtesnio lygio narcicistinę asmenybę (galimai atitinkantį šio asmenybės sutrikimo kriterijus pagal DSM-5 vadovą, bet čia profesionalam spręsti). Mama šeimoje nuolat buvo submisivi, emociškai jis visiškai dominavo ir mes, vaikai ir mama, praminėm jį „karaliumi” norėdami pasišaipyti ir sugėdinti. Mama per konfliktus ir tėvo pasisakymus būdavo „višta”, „varna”, mano sesuo – „blondinė”. Gerbdamas sesę ir brolį, apie juos daug nesakysiu, tik svarbu pasakyti, kad mes vaikai patyrėme, ne tik daugybe emocinio, bet ir fizinio smurto iš tėvo.Ankstyvoje paauglystėje supratau, kad tėvas nėra tokia tobulybė, kokį save pateikė ir kaip apie save galvojo. Keliolika metų į priekį, dabar, su daug įsigilinimo ir niuansų reflektuoju, kiek aš ir šeima smurto patyrėme ir kaip tai formavo mane, mano vertybes, tapatybę ir elgesį su merginomis.Prieš porą mėnesių padariau reikšmingą žingsnį – nutraukiau su tėvu asmeninį bendravimą. Grįšiu, kai jausiuosi saugiai bendrauti ir jo pasišaipymus ir neapykantą prieš kitus galėsiu ramiai priimti kaip ligą. Mat vos tik jis pasako kažką engiančio ar žeminančio apie kokį žmogų, šeimos narį, draugą, visuomenės grupę ar mane, man sukyla pyktis ir aš pradedu traukti jį atsakomybėn, kurios jis niekuomet negali prisiimti. Jam tiesiog yra hiper sunku priimti, kad kažką blogai daro, kad kažkas su juo yra keistina. Jis itin kritikuoja kitus, bet pats su savimi beveik negali to padaryti – patrauktas atsakomybėn iškart grubiai ir smurtingai ginasi, engia kitus, beveik jokios kaltės nepripažįsta.Nutraukiau ryšį, nes buvau engiamas visą gyvenimą. Vaikystėje dar prisitaikydavau prie jo, ėmiau pavyzdį, stengiausi būti kaip jis. Paauglystėje tėvams išsiskyrus, neilgai trukus pats išvariau iš namų savarankiškam gyvenimui. Niekad neįtariau, kad po 8 metų atrasiu, kaip stipriai mano ankstyvas namų palikimas susijęs su smurtu, saugumo trūkumu šeimoje, tėvų santykiais ir patyrimų su tėvu. Ne vienerius metus bandžiau kalbėti su juo, jis mane gan arti prisileido ir prieš konfrontacijas bei atsiribojimą nuveikiau daug darbo suprasti kaip jis augo.Trumpai, jo tėvas (mano senelis) buvo priklausomas nuo alkoholio, smurtavo šeimoje ir fiziškai. Aš pats prisimenu vaizdą, kai vaikystėje tėčio brolis, girtaujantį ir prie jų mamos (mano mylimos močiutės) lendantį senelį, rėkavimų įkarštyje pastumia ir tas griūva į mano mėgiamo didelio sunkvežimio žaislo bagažinę, sulaužo :’I . Smurto šeimoje, giminėje prieš moteris ir prieš vyrus būta daug. Senelis mirė girtas, sušalęs laukuose pakeliui namo 55erių, jo sūnūs patyrė sunkią vaikystę, kaip ir aš. (Beje, senelis turėjo daug gražių savybių ir aš lygšiol jaučiu jam meilės. Tiesa, mirusiam atleisti lengviau, matyt dėl to, kad jis nebesmurtauja, jau 15 metų).Apie narcizą, t.y. apie tėvą ir dalimi apie save galėčiau pasakyti taip:
Giliausia baimė nuo patirtų skausmų saugo jį nuo viso pasaulio, nuo betkokio pažeidžiamumo. Tik moters švelnumas kartais prisileidžiamas, bet jautrumo riba tokia slydi, kad darnus tęstinis santykis sunkiai įmanomas, nes atsakomybė perkeliama tik kitam. Kiti rūpinasi juo kaip vaiku, matyt dėl to, kad smurtą ir traumas jis patyrė vaikystėje ir iš to neišaugo, to niekuomet ištiesų nekonfrontavo. Narcizas yra trapiausias iš visų žmonių – todėl ir vaizdinga persona, charizma, statusas ir galios projekcijos. Tai sužeistas, jautrus vaikas bręstant apsiginklavęs įvairių formų galia iki dantų. Bet narcizų neturėtume cancelinti, nuo jų smurto tiesiog reikia atsiriboti, o jiems eiti gydymo (terapijos) arba gyventi saugioje vienatvėje.Iki dabar, kai pagaliau pavyko atsiriboti nuo tėvo smurto (anksčiau tik nujaučiau, kad turiu tai padaryti, bet atrodė amoralu) aš sugėriau dachuja, dachuja emocinio engimo, jau būdamas jaunu suaugusiu. Konfrontavau savo tėvą, buvau pažeidžiamu prieš didžiausią grėsmę ir tai daug kainavo. Siekiau atgauti galią, atgauti pasitikėjimą, kurį nuolat atiminėjo iš manęs. Tuo pačiu, siekiau pripažinimo ir kai supratau, kad man reikia būtent jo pripažinimo, tiesiog paprašiau. Jis nesugebėjo jo išties duoti. Tuomet supratau, kad pats turiu save pripažinti, vertinti ir mylėti (mokausi to ir dar ilgai mokysiuos).
*Niekam nerekomenduoju eiti tokiu keliu, galima pasaugoti save ir tiesiog nutraukti santykius su skriaudėjais be itin smurtingų konfrontacijų, kurias man teko patirti. Nepaisant to, kiek gero yra padaręs ar daro smurtaujantis, net jei užaugino ir maitino tave daugybę metų, nutraukti ar griežtai atriboti santykį yra labai teisinga ir sveika. Tik manau, kad svarbu tai daryti atsakingai, informuoti smurtaujantį, pvz žinute, kodėl būtent atsiribojate ir įvardinti kokiomis sąlygomis grįštumėte į santykį.Tai, ką mačiau šeimoje, tarp tėvų ir giminėje, įsigėrė į mane įpročiais ir tapatybe – persikėlė į mano paties santykius su kitais ir su merginomis.Paauglystėje, tėvams skiriantis, man trūko pavyzdžio iš tėvo, o iš mamos jo kažkaip tiesiog neimiau (gal dėl to, kad lygiuodamasis į tėvą, neturėjau galimybės įžvelgti vertės savo mamoje, nes ji mano akyse buvo daroma beverte – visiškai dominuojantis tėvas visą vertę projektavo tik į save, o mano mamą nuolatos nuvertindavo). Vyrų pavyzdžio radau youtube – išmintimi besidalinantys, sportu užsiimantys ir apie pasitikėjimą šnekantys vyrai man padėjo. Nors dabar pažiūrėjęs į jų kontentą matau daug nesveikų dalykų, jame visgi yra ir daug gerų dalykų, o tuo metu paauglystėje man jie buvo labai reikalingi autoritetai.Kaip elgtis su moterimis mokiausi iš Youtuberiu užseniečių bičų, kurie kabindavo panas klubuose ir filmuodavo. Jie mokydavo ir aiškindavo dominacijos ir submisivumo psichologijos, kaip palenkti moteris sau ir gauti laižeką ar sekso. Tuo metu, tie video man suteikė drąsos bendrauti su merginomis, dėja, žalojančiais būdais – visiškai, nei kiek, neatsižvelgiant į merginų poreikius, jausmus, poziciją. (Matote, man tuo metu net nebuvo kilęs klausimas, kad čia kažkas blogai, tai buvo tiesiog kietai. Mano aplinkoje atsižvelgti į moters norus buvo kaip kažkoks džentelmeniškas dalykas skirtas labiau skystablauzdžiams, o tikri vyrai, mano tuometinėmis akimis – dominuoja ir gauna ko nori.)Tik kai paauglystėje gavau norimų laižekų (o kartu lavinausi mokykloje ir internete, pamačiau daugiau pasaulio, įvairesnių žmonių didmiesčiuose ir kelionėse) vertybės kiek pakito. Jaučiau, kad tie būdai panų čiešinimo subkultūroje internete yra kažkokie fake ir aš jau turiu brandos merginas kalbinti ne pagal kažkokią eilutę ir metodikas, o nuoširdžiau tiesiog būnant savimi.Į rimtą santykį pirmą ir vienintelį kartą atėjau 21-rių, draugė buvo gerokai rimtesnė už mane, daug iš jos mokiausi, visiškai pamečiau galvą ir herojiškais veiksmais pelniau prielankumą. Santykyje buvo daug problemų, daug sunkumų, patyriau labai daug įtampos ir net praskeltą lūpą po konflikte sviesto į mane puodelio. Man skaudėjo, jaučiausi sugniuždytas, buvo liūdna – draugė labai mane įskaudino. Bet šnekėti apie savo jausmus nemokėjau, būti pažeidžiamu nemokėjau. Viskas, ką sugebėjau padaryti, tai per kelis mėnesius užkaupęs nepaprasto mąsto įtampos, pasakyti, kad man reikia pertraukos, kad pagalvočiau dėl tolimesnio santykio. Tos pertraukos aš neprašiau iš širdies, nebuvau pasiruošęs susidurti su savimi, savo sunkumais, jausmais, aplinka, visuomene, praeitimi. Nebuvau pasiruošęs pasitikėti savimi ir ja. Todėl labiau akcentavau, kad galimai ir negrįšiu į santykį po pertraukos. Nebuvau pajėgus, stiprybės ir patirties pažeidžiamumui neturėjau. Ji sureagavo jautriai, nusprendė skirtis. Po skirybų, ėmiausi vidinio darbo, tuo tarpu įsiliedamas į Vilniaus kultūrinį gyvenimą.Buvau nuolatos troškime santykio ir artumo, bet vis sufeilindavau, negalėdavau įsipareigoti, užsitrigerindavau ir išlįsdavo kažkokie toksiški elgesio įpročiai arba nueidavau į mintis, kad man per anksti ir nereikia santykių, svarbu chi chi chacha, smagiai gyventi. Todėl vienaip ar kitaip turėjau santykių su daug simpatiją kėlusių merginų, tačiau nepadarydavau to itin svarbaus dalyko, neįsivertindavau nuoširdžiai, kiek įdomus man tas žmogus ir kiek aš noriu išties su juo artimai draugauti – dalintis savimi ir laiku. Pirminės impresijos buvo seksualinis patrauklumas, daug merginų buvo 3 ar net 6 metais jaunesnės. Užplūdus geiduliui ir frustracijai, dažnai siekiau sekso, nors nujaučiau, kad mergina nenori skubėti. Frustravau didele dalimi dėl to, nes simpatijoje ir intymume jaučiausi pažeidžiamas, bet negalėjau atiduoti savęs, todėl įsijungdavo tie dominacijos, manipuliatyvaus flirto ir prisilietimo įpročiai. Kadangi nebuvau (ir nežinau ar jau esu) pasiruošęs tikram atsidavimui, tai norėdavau bent jau nuleisti garą, gauti sekso, trumpalaikio malonumo sau. Turbūt nereikia pridurti, pasitenkinimai ir buvo laikini, tad aš vėl kartodavau tą patį su kitomis merginomis.Galiausiai, aš nežinau kiek nuoskaudos patyrė kiekviena mergina ir čia jau jų patyrimai ir erdvė kalbėti. Daugelis jų yra jaunos, mažai patyrusios intymumo su vyrais. Yra bent vienas atvejis, kur aš prievartavau fiziniam artumui. Žinau tai nes sakė, kad ne tik tiesiog nemalonu buvo, bet žmogui buvo šlykštu. Žodžiu, žalojau žmogų. Mes turėjome pokalbį po to, atsiprašiau. Iniciavau jį, kai po poros mėnesių kažkaip giliai supratau, kodėl aš neatsiklausiau, ko ji nori tą vakarą, su ja pasidalinau tuo. Ir dachuja gailiuosi, ir skauda, kaltės jausmas drąskantis. Norėdamas palaikyti žmogaus gyjimą kažkaip (kartu išgyventi savo kaltę), kilus dabartiniam sujudimui, pakviečiau tais patyrimais pasidalinti viešai, jei tik jausis saugiai, bet nžn ar tas sms iš manęs tik neužgaus prisiminimų, ir gal kaip tik nuo veiksmo sustabdys, tai nebe mano kontrolėje ir belieka tik prisiimti atsakomybę, išbūti su kaltės jausmu, išmokti pamokas.
(update: gavau žinią, kad mano dabartinis sms sukėlė labai nemalonius jausmus ir kad nenori daugiau girdėti nieko apie tą naktį iš manęs)Tada nepaklausiau ar galiu pabučiuot, nes žiauriai bijojau atmetimo, labai jaudinausi ir atrodė, kad jei darysiu kaip anksčiau patirtyse – tiesiog bučiuosiu – ir jei nusisuks, nenorės, tai it’s okey, man bus žiauriai nemalonu, bet bent jau tai pažįstama ir išgyvensiu. Paklausti (išties atiduoti sprendimą dėl prisilietimo merginai) buvo labai sunku, aš pritrukau ir drąsos, ir vertybės, kad taip ištiesų gerai yra daryti. Kad būti pažeidžiamu ir suteikti erdvę kitam intymume, netgi kai labai norisi užsitikrinti tą prielankumą, yra tiesiog visapusiškai geresnis dalykas ir jai ir man. Nesupratau ir nemokėjau, kad betkokie geri santykiai pirmiausia statomi ant pasitikėjimo. Mano gyvenime to labai trūko.Beje atsiklausęs ar galiu pabučiuoti esu gal porą kart ir buvo nuostabu. Vienu atveju tai ir liko ties bučiniu, nes daugiau nenorėjo. Kitu atveju pasimylėjom ir buvo labai gerai, nors, dėja, tuoj pat teko susivokti, kad irgi nėr taip gerai, nes abu norim tęstinumo, dėja, iš mano pusės, su kitu žmogumi. Na, bent jau įsitikinau, kad noriu būtent tokio, gražaus įsiklausančio santykio. Tai žinokite bičai, atsiklausti yra labai gerai. Jei labai norit sekso, bet negausite, tai bus tiesiog gražus, atviras ryšis su žmogumi, jautrus bučinys ar glamonė, o jei gausite, bus fantastiška.Aš prievartavau merginas – prievarta siekiau jų prielankumo savam seksualiniam pasitenkinimui, savo įvaizdžio patvirtinimui, savivertės auginimui. Šie dalykai svarbūs ir reikalingi, bet aš tai dariau toksiškais būdais, kenkiau, suvedžiojau ir sukėliau nemalonumo, skausmo ir šleikštulio kitiems žmonėms. Sąžinė graužia jau seniai, net ir sekančiomis dienomis po mano (sunku tai sakyti, bet tai tiesa) prievartavimų.Mes plačiau visuomenėje, man atrodo, kai galvojam apie prievartą iškart lyginam su vaizdiniais, kai kažkas sumuša ar išžagina merginą, arba apnuodija ir išžagina. Tai toks siaubingas smurtas, kad nekyla jėgų sakyti, kad aš irgi prievartavau – nekyla jėgos vartoti tą patį žodį – išprievartavimas. Bet svarbu suprasti, kad prievarta yra ne apie smurto lygį iš smurtautojo perspektyvos, o apie patyrimą iš aukos perspektyvos. Jeigu žmogus patyrė privertimo jausmus, tuomet tai ir buvo prievarta. Turime matyti, kad smurto prieš moteris ir kitus apskritai mastas yra daug platesnis ir svarbu keistis visiems ir visur.Prievarta – begalo skaudus patyrimas. Pats patyriau jos visą gyvenimą emociškai ir fiziškai vaikystėje iš tėvo. O kartą paauglystėje, keliaujant, teko miegoti su vyresniu vyru jo lovoje. Atsibūdau naktį iš šlykštaus kvapo ir garso – jis smaukėsi prie manęs žiūrėdamas porno ir prašė, kad leisčiau jam pačiulpti. Buvo naktis, aš buvau prikeltas miege, buvau svečias svečioje šalyje, be finansų ir panašiai. Jaučiausi, kad nieko negaliu padaryti, tai buvo jo namai ir aš neturėjau kur kitur miegoti (čia per Couchsurfing). Sugebėjau tik iš po snūduriavimo aimanuoti nepritarimą, sakyti iš šleikštulio „this is sick”, bijojau jam išties pasipriešinti, tik nusiridenau iš lovos ir miegojau ant kilimo, tarpelyje tarp lovos ir sienos. Norėjau tiesiog išsijungti ir nejausti to, kas vyksta. Kitomis dienomis jaučiausi labai blogai, tarsi sužalotas, nors mane jis gal vos prilietė ranka kai prašė, bet jausmas jau labai blogas buvo, tai aš net neįsivaizduoju, koks siaubas yra kai tave išžagina seksualiai, visą tave kontroliuoja, laiko…, tai labai baisu ir reikia padėti visiems žmonėms nukentėjusiems nuo prievartos. Paskatinkime nukiantėjusius eiti terapijos (gyjimo) ir stabdykim savo prievartą privačiam intymume ir visuomenėje apskritai.Beje, savo tėvą myliu. Tiesa, tai labai atsargi ir blaivi meilė. Nespaudžiu savęs tam, dažniau vis dar tiesiog mintyse lieju pyktį, skausmą ir atsiriboju. Myliu už gerus dalykus ir dėl to, kad žinau, kad jo trauminiai patyrimai jį sugadino, o jo aplinkiniai taip pat smurtavo prieš jį. Tačiau pirmiau žiūriu savo saugumo ir savijautos.Išmokau svarbų dalyką – pirmiausia turi nebūti smurto, tada galiu priimti ir kultivuoti meilę. Jeigu yra nors kruopelytė smurto, manau iškart privalu jį nutraukti, apsaugoti save ir kitą. Jeigu patyrėm ar patiriam smurtą iš kažkokio žmogaus ir turim galimybę atsiriboti, tai pirmiausiai būtinai tai ir padarykime, nutraukime smurtą. Empatija sutrikusiam žmogui tegul seks po to, kai pirmiau suteiksime ją sau.
Mano tėvas susilaukė vaikų ir ėjo į santykį neišsprendęs savo problemų, dėl to šeimoje vaikai ir žmona kentėjo ir aš pats perkeliau tai į savo santykius (pirmiausia su savimi). Bet štai geras dalykas – mūsų, jaunesnėse kartose mes daug jautriau ir atidžiau žiūrim į šitus dalykus, dėl to galim kurti tvaresnius santykius ir savo dukras ir berniukus auginti saugiau, apsuptais gero pavyzdžio. Tais pavyzdžiais būsime, kai rimtu ir ilgai trunkančiu dėmesiu išmoksime elgtis gražiau su savimi ir su kitais. Aš savo gyjime jau 3 metai.Pabaigai siūlau– Nuo tų prievartavusių, kurie atsakomybės prisiimti nesugebės, atsiribokime, bet nesifokusuokim į cancelinimą. Teisinėmis priemonėmis ir viešomis pastangomis bei nukentėjusių valia, patraukime juos atsakomybėn, kad apsaugotume žmones nuo tolimesnio smurto ir atlygintume žalą.
– Žinutė Valdžiai – Stambulo konvencijos ratifikavimas. Kiek aš suprantu tai, esminis dokumentas valstybiniu lygmeniu formuojantis moterų saugumą šeimose.Kviečiu visus apskritai tiesiog dalintis ir lavintis toliau šitais aspektais ir puoselėti čia atvirumo ir atsivėrimo diskursą. Būkim pažeidžiami savo pasidalinimuose ir būkime palaikantys reaguodami komentarais. Kalbėkimes apie smurtą tarpusavyje, kvieskime atsakomybei ir sutarkime naujas taisykles, naują saugumą viešumoje.Atsivėrė galimybė pasidaryti masinės kultūrinės terapijos savo terpėse ir kurti naujas saugumo normas, tai tęskim šitai