Istorijos

Retai kalbu apie tai, o jei noriu prabilti – tik sau artimiausių žmonių apsuptyje. Užaugau šeimoje kur tėvo vaidmenį turėjęs vaidinti asmuo buvo alkoholikas smurtautojas, dėl to, tėviškos meilės nepažinau ir jos labai trūko. Atėjus paauglystės laikotarpiui, tėvams išsiskyrus ir likus gyventi su mama, kasdienės baimės jausmas sumažėjo, bet meilės troškimas išliko, jį bandžiau kompensuoti berniukų dėmesiu. Susipažinau su vaikinu, jis buvo keliais metais už mane vyresnis, atrodė, kad mūsų draugystė klostėsi puikiai, jis skirdavo man pakankamai dėmesio, jausdavau rūpestį. Mama į šią draugystę žiūrėjo atsargiai, buvo daug taisyklių kurių nedrįsau laužyti ir jų laikiausi. Atėjus vasarai, su šeima vykome į išvyką, joje dalyvavo ir minėtas vaikinas. Atėjus vakarui ir visiems sumigus vaikinas atėjo į mano kambarį, pradėjo mane liesti, daug kartų kartojau, kad man nepatinka, bet į mano žodžius ar norus nebuvo atsižvelgta ir prisilietimai vis darėsi grubesni, piktesni. Bandžiau išsilaisvinti iš jo rankų tačiau nepavyko, buvau per silpna. Po to sekė liepimai tylėti, neišleisti jokio garso ir visa paklodė veiksmų, kuriuos prisiminus vis dar pasidaro bloga. Po viso įvykio buvo paliepta niekam apie tai nesakyti ir grasinama, kad prasitarus sulauksiu pasėkmių. Po visko verkiau kol pagaliau pavyko užmigti. Kitą rytą niekam apie tai nepasakojau, dar pusę metų bendravau su šiuo žmogumi lyg nieko nebuvo įvykę tik žinojau, kad nebenoriu arti savęs matyti jokio vyriškos lyties atstovo. Sulaukus pilnametystės pradėjau eiti į terapiją, tada pirmą kartą garsiai prabilau apie savo patirtį, sulaukiau daug palaikymo ir meilės iš psichoterapeutės, tik su jos pagalba galėjau pažvelgti į santykius su vyrais kitu kampu. Nors nuo šio įvykio praėjo labai daug metų, bet iki šios dienos sugrįžta prisiminimai apie šią pragaro naktį, bet džiaugiuos, kad jie nebepaveikia manęs taip stipriai kaip anksčiau. Žinau, kad garsiai kalbėti yra sunku, bet tylėti dar sunkiau.

Vis galvoju – ar tai smurtas? Gal jūs atsakysite. “Proceso” metu jis pats nuolat kalba – čia lėčiau, čia grubiau, gal padarykim šitaip ir pan. Kai aš paprašiau kažką pakoreguoti jis ištarė, kad kai aš jį koreguoju, jis jaučiasi niekam tikęs lovoje ir paprašė to nebedaryti. Po to karto užsiblokavau ir nieko nesakau net kai man nemalonu, ar kai nieko nejaučiu. Pralaukiu, prakenčiu, nes bijau pasakyti, kad jo nesumenkinčiau. Kažkada stipriai suskaudo – paprašiau trumpam sustoti. Jis sustojo ir nusisuko. Paraginimas tęsti nieko nepakeitė – nė neatsisukęs į mane pasakė, kad nebenori ir jau miegos.

Buvau išprievartauta per naujuosius metus. Suprantu, kad per šventes nesinori dirbti, bet jei pasirinkai gydytojo ar policininko darbą, būk žmogus ir padėk. Policijos komisaras tik pareiškė “tokių mergaičių kaip tu šiandien daug, išsiblaivyk (buvau apsvaiginta) ir jei dar norėsi parašyt pareiškimą, užeik kitą dieną. Po tokių žodžių nieko nebesinorėjo daryti, bet draugės su tėvas tiesiog įkėlė į mašina ir išvežė į Vilniaus Santaros klinikas (ačiū jiems). Ten nuvykus mačiau tik siaubo ir pasimetimo žvilgsnius. Niekas nežino ką daryti, kur skambinti, prireikė 3h kol visi apskambinejo vadovybes, policija ir vadovus, nes niekas nežino ką daryti. pagaliau buvo iškviesta policija ir teismo ekspertas. Teismo ekspertas buvo tylus, nieko nekalbėjo. Aš po 2parų nemiego ir šoko būsenos bandžiau jį šnekinti kol jis mane nuogą apžiūrinėjo ir paklausiau “ar dažnai tenka vykti į tokius iškvietimus”. Šone stovėjusi ginekologė (60-70metų) pagalvojo, kad klausimas jai ir pareiškė, kad “neklausinėčiau nesamonių, kad turbūt pati čia kažką pasidariau ir dėmėsio prašau, tik jų laiką gaišinu”. Čia mano smegenėlėm tik ir betrūko aukos kaltinimo, protu nesuvokiama kaip tokie žmonės gali dirbti gydytojais. Tik teismo ekspertui pradėjus vardinti smurtines žymes ji užsičiaupė mane kaltinusi. Tikiuosi tokius žmones karma išmoko užuojautos, o valstybė gydytojus kaip reaguoti į smurtą patyrusius pacientus. Pilmos pagalbos skyriuje prabuvau 8val. Ačiū už dėmesį.

Man sunku apie tai kalbėti. Man buvo 19 metų, pirmą kartą nuėjau į Kauno klubą per naujus metus. Išgėriau vieno kokteilio gurkšnį, negalvojau, kad reikia į jį nuolat žiūrėt, kad neduok Dieve kažko neipiltu. Taigi po vieno gurkšnio praradau samonę. Pabudau vidury niekur, ant manes buvo užlipes nepažystamas vyras. Jis mane prievartavo. Baigęs darbą įsinešė mane į mašiną ir isivežė iki elektrėnų (100km nuo mano buvimo vietos). Mano sąmonė atsigaudavo tik kas 30min. Jis nusitempė mane į savo butą, kai pamačiau savo telefoną jo rankose, griebiau jį ir bėgau (pasirodo nubėgau 3km kaip maratonininkė). Paskambinau policijai, jie mane paėmė (nevežė į ligoninę, net pareiškimo nesuvedė, protokole surašė kaip “susipyko su taksi vairuotoju” net nežinau iš kur toks sumanumas taip rašyt), parvežė namo. Kitą dieną nuvažiavau į policijos nuovadą, kur man pasakė “tokiu mergaičių matau daug ir čia nieko nebus, girta buvai, prisiprašiai”. kitą dieną nuvažiavau ligoninę, parašė “seksualinę prievartą” ir paleido namo. Kovojau, kad tą gyvulį pasodintu už grotų, bet kaip supratau Lietuvoje visiem nusispjaut. Iki dabar geriu vaistus ir patiriu PTSD.

Sis zmogus dabar turi labai gerbiama darba kulturos srityje, irasineja laidas. Nenoriu jo vardu gedinti kolegu, todel neisduosiu kur dirba. Bet dirba kartu su moterimi, kuri tarsi pasisako uz feminizma tose laidose. Mano pazintis su juo buvo per bendradarbius. Viskas prasidejo nuo keliu susitikimu, tada uzejau i svecius. Manes jis netrauke, bet buvo visai smagu praleisti vakara tiesiog kalbantis. Isgerem vyno ir nuejau miegoti. Jis atsigule salia ir eme liesti mano intymias vietas. Prabudau. Supratau, kas vyksta. Patraukiau jo rankas tolyn. Labai slykstu, kad jis uzima dabar reiksmingas pareigas, tarsi nieko ir nenutiko. Bet gal dar slyksciau, kad moterys dabar dirbancios su juo nezino tokiu dalyku apie ji. Tad linkiu i viska ziureti atsargiai, nes tokie veiksmai nera ‘netycia’. Liesti kita zmogu, ypac be samones ar sutikimo, nera ‘netycia’.

Pati nežinau ar tai prievarta, sunku suprasti. Gyvenau su vaikinu, santykiai atrodė nuostabūs. Nuvykome pas jo tėvus. Mane nugirdė ir aš nieko neatsimenu. Ryte su visa pasididžiavimo gaidele pasakė „kol tu miegojai, baigiau ant tavęs”. Tą akimirką nelabai suvokiau, kas nutiko. Supratau, kad jis gali ir daugiau. Su tuo žmogumi nebeesu santykiuose.

Buvau po gimdymo du mėnesiai. Man miegant mano vaiko tėvas priekabiavo prie manęs ir man miegant kišo savo pirštus man į ……galvodamas jog aš atsibusiu ir neva man patiks . Aš buvau gerai įmigusi nuo nuovargio. Per miegus ji stūmiau lauk nuo saves tą pamenu . Ryte jis viską pasakojo besijuokdamas ,tarsi “ o kas čia tokio “ Aš tik po to supratau jog tai savotiška prievarta . Tai kad aš pagimdžiau ,tai kad su juo buvau šiek tiek virš metų jam nesuteikė teisės man miegant kaišiot savo pirštus ir bandyt tenkinti save. Namų aplinkoje labai dažnai yra moterys prievartaujamos ir to negeba suvokt,nes galvoja jog tenkinti vyrą jų pareiga. Netylėkite nei viena ! Privalome visos ginti savo ribas . 5 mėn po gimdymo išsiskyriau,tas žmogus visomis prasmėmis kėlė šleikštulį .

Buvau prievartaujamas, kai man buvo 1-2 metai. Pasekmės tęsiasi labai ilgą laiką. Labai sužalota savimonė, psichika, emocijos ir jausmai. Siaubingai sutraumuotas. Esu labai baikštus, gynybiškas, sunkiai užmezgantis santykius, labai uždaras. Labai nepasitikintis ir savimi ir kitais.

Negaliu pakęsti minties, kad aukos jaučiasi kaltos ir bijo. Aš irgi bijau. Rašau ir bijau, bet dar labiau bijau, kad tokios istorijos kartosis ir kitoms. Ilgai delsiau dalintis ar ne, nes visų pirma nežinojau, kas iš tiesų man nutiko, bet išgirdusi vienos moters istoriją, supratau, kad man ir mano kolegėms nutiko tas pats. Vienintelė vieta vakarėliams, kuri gali būti saugi, maniau yra – DARBO BALIAI. O kaip aš klydau… Regis širdis iš krūtinės iššoks, bet pabandysiu papasakoti.Išėjau į naujametinį darbo balių būdama visiškai rami, juk kolegos, darbas, apsauga, privatus vakarėlis, kas gali nutikti? Kaip įprasta vakarėliuose visi gavom po 5 ar 6 nemokamus gėrimus. Buvo nusamdyta firma daranti kokteilius, visi barmenai – vyrai. Pirmas gėrimas, barmenas paklausė ar norėčiau stipraus, patvirtinau, kad mėgstu kai jaučiasi. Galvoju, pirmas kokteilis gali būti ir dvigubas. Tačiau kokteilis buvo gerokai stipresnis nei dvigubas. Tai buvo pirmas ir paskutinis barmenas, kuris manęs paklausė ar noriu stipresnio gėrimo. Daugiau niekas nieko neklausė – pasitiki, kad paduos tą ką užsisakei.Toliau vyko šokiai ir viskas atrodė gerai, buvo daug nematytų žmonių – kolegos iš kitų ofisų. Atėjau su trečiu gėrimu prie kitų kolegų ir man jau darėsi nemalonu jį gerti, paprašiau kolegos, kad paragautų, nes man atrodė, kad ten vien alkoholis – spiritas. Kolega net susiraukė ir pakomentavo, kad jo pačio kaip vandenėlis. Dar pasipiktinęs pridūrė, kad panom daro žiauriai stiprius, o vyrams beveik nieko. Ir tiesą pasakius to trečio užteko, kad aš būčiau jau gerokai apgirtusi. Paskui nebedaug ir atsimenu, atrodo, kad gėriau vandens, gal dar vieną kokteilį, bet žinau gerai, tai, kad trys kokteiliai neturėtų duot blackouto.Atsimenu kaip išėjom į lauką važiuot namo. Kol laukėm taksų buvo trumpas blackout’as, tada atsimenu kaip pradėjau iš oro žiauriai juoktis, ačiū kolegai, kuris net paklausė “kas tau čia buvo? Stovėjai, viskas buvo gerai ir dabar iš oro girta kaip tapkė”. Pasakiau, kad noriu namo ir jis padėjo man išsikviest boltą, įsodino, atsimenu kaip vos varčiau liežuvį, net neišėjo pasakyt namų adreso, rodžiau Bolto programėlėje. Visada būsiu jam dėkinga, kad pamatė, jog kažkas čia negerai. Tada žinau, kad jau buvau prie namų, bet 30min visai neatsimenu ir ką veikiau prie durų tą laiką irgi nežinau.Mane pasitiko vyras vos paeinančią ir besipurtančią, žiauriai išsigando, nes nebuvo manęs tokios matęs, sakė vos galėjau pašnekėt. Vėmiau ir purčiausi visą likusią naktį ir per visą savo gyvenimą nebuvau turėjusi tokios patirties tik po trijų, max keturių kokteilių. Niekada nebuvau girdėjusi kaip veikia narkotikai skirti apsvaiginti moterims, net nenutuokiau, kad kažkas darbo baliuje išdrįstų panaudoti kažką panašaus. Viską nurašiau tam, kad buvau labai pavargus, neišgėriau pakankamai vandens ir gavosi toks poveikis, juk darbo balius, kas galėtų taip pasielgt?Tačiau, po savaitgalio atėjus į darbą žiūrėjom su kolegėm viena kitai į akis su nepaaiškinama kalte ir panika, ir supratau, kad turiu kažką pasakyt. Pradėjau nuo to, kad žiauriai nusigėriau, bet daug negėriau. Prasidėjo galvų linkčiojimai ir pasipylė istorijos… Nukentėjusių ir daug smarkiau nei aš, buvo daug, ir kiti matė, net gynė savo koleges nuo kitų neadekvačiai besielgiančių kolegų. Rašėm į HR. Ir ką? Nieko. Absoliuti tyla.Kalbėjom apie tai, kad jei barmenai būtų profesionalūs, jie nepiltų daugiau nei priklauso. Kiekvienas žmogus, maždaug, žino savo limitus, o jei alkoholis nematuojamas, kaip žinosi, kada yra per daug? O antra, neaišku net kas lankosi tuose baliuose, kas ką įsineša, turėtų būti kažkokia apsauga, ar patikrinimas, dėl manęs tegu su šunim stovi prie durų, bet į darbo balius aš daugiau nekelsiu kojos. Ir trečia: Pasirodė, kad tai nebuvo pirmas toks įvykis kompanijos istorijoje ir žinoma, visi apsimeta, kad nieko neįvyko, o jei kažkas įvyko, turbūt tie žmonės taip netyčia išskrenda iš darbo be jokio notice. Norėčiau, kad taip nenutiktų niekam, bet jei eisit į darbo balius, būkit ir ten atsargios <3.

Kai su drauge buvom pirmam kurse, mėgom nueiti į klubą. Tai buvo kažkas naujo atvažiavus iš mažo miestelio. Mėgau šokti, flirtuoti su vaikinais, niekada negerdavom alkoholio, tai ir tą kartą buvau blaivi. Nesiskųsdavau dėmesiu, bet nieko rimto neieškojau, tad dažniausiai vakaras užsibaigdavo kokiu bučiniu. Pamenu, kad tą naktį mus pakalbino šiek tiek vyresni vyrai, gal 30+, pasikvietė prisėsti prie jų stalo, ar prisėdo prie mūsų, nepamenu. Nepamenu ir apie ką kalbėjom, ir ar mums patiko. Po kurio laiko, jau norėjom eiti, ir man reikėjo praeiti pro vieną iš vyrų, jis tarsi nenorėjo praleisti, nepamenu tiksliai, kaip ten buvo, bet reikėjo praeiti palei stalą pro jį sėdintį, gal net perlipti jo kojas. Aš buvau su trumpu sijonu ir man pro jį praeidinėjant, jis grubiai bandė įkišti pirštus man į tarpkojį. Tiesiog. Praėjo 10 metų ir nepamirštu. Ir tikrai būna kartais iškyla tas nemalonus prisiminimas, pažeminimo jausmas. Jaučiu, kad tai tikrai turėjo įtakos ir savęs vaizdui ir kaip matau svetimus vyrus, ir dar tikriausiai daugeliui dalykų, apie ką nesu pagalvojus.

Man buvo 11-12 metų. Jam apie 25. Mamos bendradarbis, vėliau tiesiog draugas. Jis paskolindavo jai pinigų. Nupirko maisto per mano gimtadienį. Nupirko man kompiuterį. Nežinau ar mama suprato, bet taip jis naudojosi ja ir pirko laiką su manim. O man žadėjo tai, ko tuo metu labiausiai trūko – meilę. Iš pradžių tyliai, palapčiomis. Išsiveždamas mane „pasivažinėti”. Vėliau garsiai. Nurengęs mane nuogai. Miške, ant paslapčia iš sodybos paimtos antklodės. Savo senelių namuose įkurtoj studijoj. Šalia pastatytam kemperyj šaltą žiemos naktį. Savo tėvų namuose, jaunesnės sesers kambaryj. Mano namuose, mano kambaryj. Virtuvėj besisukant mamai.Niekada nesakiau ne. Niekada nerėkiau. Niekada nestūmiau jo nuo savęs. Niekada nejaučiau, kad galiu. Tiesiog pasidaviau.Vieną rytą sėdėjau jo mašinoj ir laukiau kol jis įsės ir parveš mane namo. Paskui jį išbėgo jo mama. Nesupratau ką sako, bet buvo įtužusi. Priėjo prie mašinos ir atidariusi duris klykė „Kiek tau metų?! Kur tavo mama?!!”. Sustingau. Nuo tada praėjo daugiau nei 10 metų ir dabar aš galvoju: „O kur buvai tu, kai tavo suaugęs sūnus prisiekinėjo meilę vaikui?”.Dabar gyvenu gerą gyvenimą, bet virš jo visada kabo juodas debesis. Neapleidžia nesaugumo jausmas. Visada dairausi per petį. Niekuo nepasitikiu. Dienos pinasi viena su kita, susilieja. Prisiminimai užplūsta kiekvieną dieną. Buvimas savam kūne sudėtingas ir skausmingas. Veidrodyje neatpažįstu savo veido.Tyla manęs neapsaugojo. Esu tik šešėlis, to kuo galėjau būti. Turiu potrauminį streso sutrikimą (PTSD). Kenčiu nuo pastovaus nerimo. Tuo tarpu mano prievartautojai toliau mėgaujasi savo gyvenimais. Drąsiai žingsniuoja gatvėmis, garsiai juokiasi, šypsosi praeiviams. Šis, kiek žinau, net turi žmoną ir vaiką. Tyla apsaugojo jį.Tyla visada apsaugo tik prievartautojus.

Augau labai toksiškoje aplinkoje . Išvien sekė badas , ir vos ne kasdieninis smurtas tiek fizinis tiek psichologinis. Psichologinis kas dieną, smurtas fizinis kartą į mėn. Nebūdavo valgyt namie. Abu gimdytojai nedirbo. Tėvas išvien mušė ir koneveikė motiną. Aš buvau viso to sūkury. Tėvas absoliutus psichopatinis narcistas . Motina neatsilieka . Tėvas kartodavo jog aš užaugus būsiu tinkama tik “ čiulpti” , vadindavo vos ne kasdiena įvairiais žeidžiančiais žodžiais . Motina mane vadindavo išpera. Visur aš būdavau kalta . Dėl visko kas benutiktų . Kai buvo 14 metų pabėgau iš namų nes buvo neimanoma . Gyvenau pas baba . Nebuvo pyragai, bet bent jau nemušdavo. Traumų kalnas iki šiol. Terapijas lankau. Su tėvais neturiu ryšio. Visus nemylėtus vaikus apkabinu , laikykitės jūs ne vieni .

Būdama paauglė visada sukausi vyresnių už mane žmonių rate. Man buvo 15 ir dalyvavau tokiame vakarėlyje, 18tan draugų gimtadieny. Tame vakarėlyje vienas vaikinas absoliučiai nusigirdė merginą, matėm kaip nuvedė ją į antrą aukštą, manėm, kad paguldyt. Nu rūpestingas, viską. Iki kol po to su drauge netyčia užėjom į tą kambarį ir realiai užtikom nusikaltimo procese. Buvo visiškas pasimetimas, ką daryt. Pradėjom svarstyt, kad gal ten abipusiu noru. Bet kažkaip jausmas buvo labai blogas. Pakalbėjom su ta drauge, pasakiau, kad būtinai ryte reikia pasakyti tai merginai, paklausti, ar ji pamena ką nors. Ji visiškai nieko neprisiminė. Džiaugiuosi, kad jau būdama 15-kos susivokiau, kad reik jai pasakyti, bet iki šiol graužiuosi, kad nesustabdėm laiku, jau nekalbu apie jokį policijos iškvietimą, kai viskas vyksta “savoj” chebroj. Iki šiol nežinau, ar tokiu atveju mes turėjom iškviest policiją ar ji pati jau po to kreiptis. Tuomet atrodė, kad visos ribos buvo išplaukusios. Neaišku, kur prasideda noras, kur prievarta. O dar kai alkoholis liejosi laisvai. Aš tuo metu beveik absoliučiai nevartojau alkoholio tai su ta drauge ir buvom blaiviausios kompanijoj. Bet Atrodė, neįeisi gi lytinio akto metu į kambarį ir nepaklausi, ar čia abipusiu noru. Nors tikrai red flagų buvo krūva. O žmogus, pasirodo, tiesiog buvo be sąmonės…dabar kai suku laiką atgal, galvoju, kad jis ją nusigirdė specialiai. Gal ir ko nors įpylė, nors tada tai nebuvo labai paplitęs reikalas. Daug kartų norėjau pasidalinti šia istorija, bet vis sustodavau, nes galvodavau apie tą merginą. Galvoju, o jei ji pažins save, o jei tiesiog nori pamiršti, o gal susigydė žaizdas ir nebenori grįžti į tą naktį. Tai tiesiog atiduodu šitą istoriją, galit pasidalinti. Nes gal tokių pasimetusių penkiolikmečių ir draugių kurios bijo, nežino, nedrįsta stabdyti prievartos yra daugiau. Aš šitą kaltę nešiosiuos visą gyvenimą, bet kažkas atsidūręs panašioj situacijoj jos gali ir nesitempti paskui.

Aš būdama 16kos per mano pusseserės vestuvės patiriau tokią situaciją. Man vienas vaikinas aiškiai kokiais 8metais už mane vyresnis man siūlė pastoviai išgerti. Ir tai nebuvo tik vienetinis atvejis. Jis man be perstojo 30-40 min siūlė išgerti alkoholio. Graudžiausia kad tai buvo vieta kurioje buvo daug ir kitų žmonių, mano tėvai, mano kitos giminės. Bet taip ir negavau jokios pagalbos nuo jų. Tai buvo mano pusseserės vyro brolis ir dauguma žmonių galvojo kad na kai aš parašiau pagalbos kad išsigalvoju, nes gi negali tokie žmonės ” įtakingi” taip elgtis. Ir iš tiesų dažnai pastebiu tai kaip žmonės ignoruoja tai kad visi gali smurtauti, o ignoruodami šį faktą žmonės dar labiau prisideda prie palaikymo ir normalizavimo smurtinių situacijų. Ir dar jis man siūlė eiti į kambarį. Tame kambaryje buvo lovos. Nesakė ką veikti jame bet siūlė pasiimti gėrimų ir eit. Aš visą VISĄ tą laiką sakiau ne. Galiausiai atstojo tik kai jau reikėjo važiuot namo ir mano mama pasikvietė. Jau 8 metai praėjo nuo tos situacijos aš vis dar pamenu ją. Ir manau kad nemažai turėjo įtakos mano gyvenime, kad net artimiausiems tu tiesiog negali pasidalinti nes netiki, kad taip galėjo atsitikti ir išvis nemoka padėti, palaikyti. Ir net nenori išmokti

Išėjau pašokti su drauge į klubą Vilniuje. Buvau pavargusi, nemiegojusi, tad ilgai galvojau jog būtent dėl to kokteiliai paveikė taip, jog „atsijungiau”, atsidūriau ligoninėje (apie ką sužinojau tik ryte iš draugės, nieko neatsimenu). Keistumas tame, kad draugė gėrė ta pati, ir jai nieko. Gerai, kad ji galėjo manimi pasirūpinti. Ilgą laiką galvojau kad „pergėriau”. Praėjus nemažai metų, galvoju jog kokteilyje tikrai buvo kažko įmaišyta.

Kai buvau maža (9-11m.), mamos brolis nakvojo pas mus. Su tėčiu išgėrė. Jie jį paguldė į mano sesers(3-5m.) lovą, o aš su sese mano lovoje tame pačiame kambaryje miegojome. Naktį pajaučiau, kaip glamonėja mano kojas. Patraukiau jas, o jis jau lietė mano šlaunis. Sakau ką tu darai? O jis „o tu nenorėtum?” Po to bandė liesti seserį. Neprisimenu kas toliau vyko, tik prisimenu, kaip atėjau į tėvų kambarį, ir nusivedžiau juos

Kai buvau paauglė buvau išprievartauta miesto “gaujos” . Mane išdraskė taip ,kad išangėje liko randas . Buvau nusvaiginta . Niekas nepadėjo. Likau KALTA nes jie paskelbė paskalas ,kad aš pati norėjau. Niekas nepadėjo , tėvai apleido . Buvo grasinama tėvams jei jie kreipsis į policija . Taip ir užaugau BE KALTĖS KALTA. Su labai didelėmis žaizdomis sieloje . Su vienatvės jausmu. Su randais tiek kūne tiek širdyje ..Su neišmatuojamu kiekiu patyčių. Man tebuvo 14 metų. Į tą butą nuvedė 2 metais vyresnė kiemo draugė. Niekas neliko nubaustas – TIK AŠ. Lankau terapijas. Su tėvais jokio kontakto neturiu. Vyrų neturiu . Intymus gyvenimas kelia šleikštulį . Visas apkabinu. Nei vienas nukentėjęs nėra ir nebus kaltas .

Kai buvau 18 metų su tuo metu klasiokėmis išėjome į klubą,viena jų buvo su savo vaikinu ir jo draugais. Abi klasiokės leido vienam tipui man į gėrimą įpilti svaigalų ir mane klubo WC jis išprievartavo. Aš buvau “ už migdyta” stovinti , nuo to įpilto kvaišalo. Mane jos rado tame WC su numautomis kelnaitėmis . Aš sekanti rytą visiškai nesuvokiau kas su manim buvo padaryta. Nes nuo įpiltų kvaišalų “ miegojau” . Paskui ėjo stiprios apkalbos “kaip savaitgalį mergina pati norėdama klubo WC linksminosi” . Niekas nepadėjo . Klasiokės žinojo , bet nekvietė nei policijos nei man kažką sakė jog susivokčiau kas įvyko . Kai atsiminiau po ilgo laiko nuėjus į policija papasakojau viską, bet žinoma niekas nieko nes jau senas įvykis .

Susipažinau su vaikinu, buvo didelė fizinė ir emocinė trauka. Jis teigė, kad praeityje yra labai nudegęs, tad nors ir ieško santykių, nori likti atsargus ir įsimylėti po truputį. Sakiau jam, kad neturiu jokios seksualinės patirties. Jis patikino, kad tai visiškai normalu, pritarė neskubėti, rašė, kad jam tai labai rūpi. Dar jam rašiau, kad nenoriu turėti lytinių santykių, kol nedraugaujam ar nežiūri į mane rimtai ir kad jam reikėtų pasitikrinti dėl ligų, nes jis turėjo partnerių (apie tai pernelyg neatviravo). Po dienos susitikome jo namuose – anksčiau jaučiausi juose saugi ir nieko nebuvo nutikę, bendravome platoniškai, žasidavome stalo žaidimus. Jis pavaišino mane vakariene, vynu. Sakė, kad ateisiu tik dėl to. Jau anksčiau buvom bučiavęsi, tad ir šįkart įvyko glamonės. Buvau labai apsvaigusi, negalėjau suprasti, ko pati noriu, buvau lytiškai susijaudinusi. Vis mane užsiversdavo ant viršaus. Jis sakė, kad valdyčiau jo rankas, jei man bus per daug. Išsitraukė lytinį organą, ėmė juo liesti. Įvyko nesaugus lytinis aktas be penetracijos, kelis kartus ištraukdavau jį ir sakydavau NE vos pajutusi diskomfortą, kai jis vis taikėsi įeiti giliau. Buvau kur kas labiau apsvaigusi nuo alkoholio nei jis. Naktį verkiau ir nesupratau kodėl. Buvau labai sumišusi, ryte nežinojau, kaip elgtis. Jaučiau neįprastai didelę fizinę trauką, nors naktį to nebuvo. Prikalbėjau, kad norėčiau pilnų lytinių santykių, nes maniau, kad naktis ir jam kažką reiškia. Jis pasakė, kad net nežino, ar išvis norės su manimi kažkokių romantinių santykių, kad reikia laiko ryšiui megzti. Stengiausi išvengti jo bučinio atsisveikindama, bet jis vis tiek bučiavo. Vėliau pasidalinau, kad nerimauju, kad manau, jog reikėtų išgerti skubios kontracepcijos, nes tikimybė pastoti tokiu būdu yra, nors ir nedidelė. Jis sakė, kad labai prisigalvoju, kad žmonės dar ne tokių dalykų daro, esu labai nepatyrusi. Pasakiau, kad noriu nutraukti ryšius su juo. Jis ėmė mane kaltinti, kad dabar visiškai kitaip kalbu, pati norėjau, siunčiau jam signalus, kad labai viską analizuoju, esu nepatyrusi. Visa kaltė ir atsakomybė tapo mano. Sakė, kad tai net nebuvo mylėjimasis, kad normalu, jog žmonės yra fiziškai artimi ir tiesiog kaip visada sureikšminu. Vis tik išgėriau tabletę ir dėl to dabar labai džiaugiuosi, pasitikrinau dėl LPI, laukiu rezultatų. Ginekologas patarė gerai pagalvoti, ar nenoriu rašyti pareiškimo. Jaučiuosi išnaudota fiziškai ir emociškai. Gaila, kad atsidūriau tokioje situacijoje, ypač pirmą kartą būdama su vyru. Suprantu jo perspektyvą… bent iš dalies. Bėda ta, kad jis visiškai nesupranta manosios… Dalinuosi savo skausmu bei gėda ir tikiuosi, kad gal ši istorija padės kitoms (ir kitiems), trokštančioms tikros meilės, būti budrioms ir budriems.

Iki sukankant 18 gyvenau kaime, vasaromis padėdavau seneliams ūkio darbuose, jie turėjo didelį ūkį. Pas mus buvo gana įprasta ir normalu dirbant daržuose ar laukuose nusirengti iki apatinių rūbų ir „gaudyti” įdegį. Turiu pabrėžti, kad tą darydavo vyresnės moterys, mano amžiaus merginos ar vaikinai kitaip leisdavo vasaras, jie eidavo degintis į pležą prie upės ar savo kieme ant dekio tą darydavo. Vieną vasaros dieną pas mus užsuko tėčio brolis, mano dėdė, aš tuo metu lauke grėbiau šieną, tam kad įdegčiau užsidėjau maudymuko viršutinę dalį ir šortus. Jis mane pamatęs visiems girdint pradėjo šaukti jog aš k..va, jog aš trinuosi ant grėblio ir kad eičiau apsirengti. Man tuo metu buvo gal 12 metų. Po keletos dienų mane užpuolė du vyresni vaikinai, nusitempė nuošaliau, pradėjo mane liesti, aš sustingau ir net cyptelti negalėjau iš baimės, tik pradėjau verkti. Tada vienas jų pasakė: – ko tu žliumbi, tu gi k..va. Kažkodėl tuo momentu atsipeikėjau, pradėjau šauktis pagalbos iš visų jėgų priešintis ir jie gal išsigandę mano reakcijos ar kad kas gali išgirsti, mane paleido ir pabėgo. Tai įvyko daugiau nei prieš 20 metų, niekada niekam apie tai nepasakojau, gailiuosi jog to nepapasakojau tėvams. Kitas įvykis įvykis buvo, gal kai man buvo 19 ar 20 metų, Vilniuje. Vasaros rytą ėjau į darbą, pasipuošusi suknelė (truputį virš kelių) aukštakulniais bateliais, einant per perėją prasilenkiau su dviratininku, bet jis apsisuko ir grįžo pasakyti: jog aš esu gražiausia ką jis šiandien matė, ir labai norėtų paprašyti mano numerio, jog galėtume susitikti. Aš pasijaučiau tikrai graži ir pasitikėjimas savimi šovė į viršų, na bet aš jam nuoširdžiai padėkojau, pasakiau jog susitikinėju su kitu vaikinu ir mes išsiskyrėm. Grįžtant po darbo namo, sulaukiau iš kito vaikino „komplimento”: – o kokios kojos, norėčiau praskėsti jas ir pažiūrėti kur jos baigiasi. Abu kartus tokį elgesį „išprovokavo” mano apranga, bet kai pamatau puikiai atrodantį vaikiną, be marškinėlių man nė į galvą nešauna mintis jam šaukti „davai nusirenk ir kitą pusę..” ar tuo labiau imtis kažkokių veiksmų, nes jis mane „provokuoja”.

Nuvykau pas mamą į užsienį vasaros atostogų. Ji gyveno su antruoju vyru (ne mano tėvu). Kai mama išeidavo į darbą, tas vyras ateidavo pas mane ir tenkindavo save tarp mano suglaustų kojų. Kodėl tylėjau? Nes velniškai bijojau ir kūną tarsi suparalyžuodavo, negalėdavau nei pajudėt, nei ištarti žodžio. Prisiminimai žeidžia iki šiol.

Pačiai pavykę išvengti rape-drug, bet visą laiką į klubus einant būna bent vienos iš draugių vaikinas-vyras. Bet vienas pažįstamas bare išgėrė tik 1-2 gėrimus ir pajuto, kad apsinešė, po to dalies kaip ėjo namo nepamena. Tad arba jis išgėrė skirtą kažkam kitam arba buvo skirta jam. Kiek pasakojo viskas ir jam baigėsi gerai.

IVF Lietuvoje yra prieinamas tik susituokusioms nevaisingoms poroms. Aš, kaip vieniša moteris teisių jokių čia neturiu, nors noriu vaikų. Ok, pasigooglinam kur IVF ir kiti apvaisinimo būdai yra lengvai prieinami. Bingo! Latvija! Pradedam kelionę, taupom pinigus, nes ne.tik kad procedūros/vaistai yra brangūs, bet ir kelionė, viešbučiai, derinimas su darbu. Darbui labai smalsu ko gi ten važinėji, bet ar privalu pranešti tokį asmenišką dalyką? Tenka meluoti „family emergency”. Daktarai pradžioj pataria daryti IUI, kuris iš 2 kartų nepavyksta. Apmaudu, stresad, nervas liūdesys, jei kažkam nori pasipasakoti, gauni atsakymą „nesinervinj, bus kada bus, toks likimas”. Nu ne, nes tu moki nemažus pinigus, labai atsargiai planuoji su medikais ir tas vienas „šūvis” tau kainuoja labai brangiai. Supranti, kad turėsi eiti tuo keliu viena. Tada dar koks/ia šmaikščtuolis/ē draugas/ė pasiūlo „nueiti į klubą, susirast natūralų donorą ir pastoti per one night stand (tokių pasiūlymų buvo ir juoko forma iš artimiausių žmonių). Net negaliu nupasakoti kokienjausmai apima klausantis tokių pasiūlymų ir bandymų paguosti. Tad nutylinir geriau pasineri į internetus, kur (dažniausiai užsienietės) moterys dalinasi savo patirtimis be jokio smerkimo ir pan. Apsiramini, eini toliau savo keliu. Man kelisnkartus teko keisti daktarą dėl įvairių priežasčių (pvz komentarų apie svorį, kurie tik didina bereikalingą stresą). Daug procedūrų, vaistų, švirkštų, laukimo, bandymo nutaikyti ovuliacijos langą, ir pagaliau pavykus, nors ir bloga pykina, visi nėštumo simptomai – turi niekam nesakyti, nes „prisikalbėsi”. Turi laviruoti tarp darbo, susitikimų su draugais, su ta paslaptim. Vienintelė apie mano nėštumą nuo beveik pat pradžių žinojo mano sporto trenerė, su kuria kartu pasidžiaugėm. Mamai nesakiau ilgą laiką, nes ji religijos fanatė (tuoj gimdyt, ji dar vis šokiruota). Ateinantis etapas irgi neramina, nes Lietuvoje, kad ir teoriškai įteisintas moters pasirenkamas Cezario pjūvis, panašu kad jis prieinamas tik teoriškai, ir vistiek tam reikia praeiti kažkokią komisiją. Nesvarbu, kad moki savo lėšomis, vistiek reikia komisijos. Taigi, panašu, kad vaikas gims ten kur buvo pradėtas, kur moters pasirinkimas yra laisvesnis. Galbūt užtruks ilgiau, bet taip bus mažiau streso, kurį bereikalingai moterims sukelia Lietuvoje visokios atrodi smulkmenos, kaip gimdymo namų atmosfera (kas ateinant naujai gyvybei yra labai svarbu), požiūris į moterį (visos pagimdė ir tu pagimdysi, o gal pabandom natūraliai ir tt.). Panašu, kad mūsų kultūroje yra priimta bandyti perkalbėti, nes „aš geriau žinau”. Tarkim asakius kad nori cezario būtinai paklaus „o kodėl”? O todėl, kad ne tavo reikalas:) Nors mano nėštumas yra labai lengvas – dar pagalvočiau ar šiai valstybei tikrai reikia vaikų ir tikrai apsvarstyčiau ar verta tuo pačiu keliu eiti antrą kartą bandant didinti populiaciją. Nes prie mano vaiko gimimo šita šalis neprisidėjo absoliučiai niekuo (finansiškai, psichologiškai, morališkai), o jam/jai suaugus – paskatinsiu keisti pilietybę.

Teko susidurti, kuomet moterys, po išsiskyrimo siųsdavo savo intymias nuotraukas, siekdamos susigrąžinti dėmesį į jas.Daugiskaita todėl, kad ne vienkartinis atvejis buvę su skirtingomis..

Gimiau ir gyvenau Indijoje, tačiau turiu lietuviško kraujo, ir Indijoje, yra, taip, jog jai tevai sutiks busi ištekinta budama nepilnamete, ir mane ištekino, atrode geras vyras, gerai bendravo su manimi iki vestuviu. O poto jau ir prasidejo. Smurtavo prieš mane visada budavau su melinemis, bande ne viena karta mane išprievartauti, tuo metu buvau jauna, niekam nieko nesakiau, nes grasino, jai pasakysi – užmušiu teko, maskuotis kiekviena meline, turejau apsimesti, jog man viskas gerai, tačiau iš vidaus mane pleše. Po kiek laiko, nesusilaikiau, ir pasakiau mamai. Kai visi miegojo, nakti susirinkau daiktus, ir pabegom i lietuva, dabar man 18 ir prisimenu, viska, puikiausiai, ir tai iki šiol man širdis plyšta…

“Kviečiausi Bolt vėlai vakare. Įlipus pavežėjas su šypsena veide pasakė, jog mane prisimena – ne pirmą kartą mane panašiu laiku veža iš šios konkrečios vietos (darbovietės) į mano namus. Toks pastebėjimas man buvo kiek nejaukus, bet stengiausi galvoti, kad vairuotojas paprasčiausiai nesusipratęs, kad tai kelia nesaugumo jausmą.Toliau visą kelią tylėjom, kol neprivažiavome namų. Sustojus vairuotojas neatrakino durų ir primygtinai siūlėsi į svečius arba važiuoti kur nors kitur, siūlė išgerti bagažinėje esančios degtinės. Surikus ant jo atrakino duris ir atsiprašė, neva tik užrėkus suprato, kad galbūt privertė jaustis nejaukiai.”