IVF Lietuvoje yra prieinamas tik susituokusioms nevaisingoms poroms. Aš, kaip vieniša moteris teisių jokių čia neturiu, nors noriu vaikų. Ok, pasigooglinam kur IVF ir kiti apvaisinimo būdai yra lengvai prieinami. Bingo! Latvija! Pradedam kelionę, taupom pinigus, nes ne.tik kad procedūros/vaistai yra brangūs, bet ir kelionė, viešbučiai, derinimas su darbu. Darbui labai smalsu ko gi ten važinėji, bet ar privalu pranešti tokį asmenišką dalyką? Tenka meluoti “family emergency”. Daktarai pradžioj pataria daryti IUI, kuris iš 2 kartų nepavyksta. Apmaudu, stresad, nervas liūdesys, jei kažkam nori pasipasakoti, gauni atsakymą “nesinervinj, bus kada bus, toks likimas”. Nu ne, nes tu moki nemažus pinigus, labai atsargiai planuoji su medikais ir tas vienas “šūvis” tau kainuoja labai brangiai. Supranti, kad turėsi eiti tuo keliu viena. Tada dar koks/ia šmaikščtuolis/ē draugas/ė pasiūlo “nueiti į klubą, susirast natūralų donorą ir pastoti per one night stand (tokių pasiūlymų buvo ir juoko forma iš artimiausių žmonių). Net negaliu nupasakoti kokienjausmai apima klausantis tokių pasiūlymų ir bandymų paguosti. Tad nutylinir geriau pasineri į internetus, kur (dažniausiai užsienietės) moterys dalinasi savo patirtimis be jokio smerkimo ir pan. Apsiramini, eini toliau savo keliu. Man kelisnkartus teko keisti daktarą dėl įvairių priežasčių (pvz komentarų apie svorį, kurie tik didina bereikalingą stresą). Daug procedūrų, vaistų, švirkštų, laukimo, bandymo nutaikyti ovuliacijos langą, ir pagaliau pavykus, nors ir bloga pykina, visi nėštumo simptomai – turi niekam nesakyti, nes “prisikalbėsi”. Turi laviruoti tarp darbo, susitikimų su draugais, su ta paslaptim. Vienintelė apie mano nėštumą nuo beveik pat pradžių žinojo mano sporto trenerė, su kuria kartu pasidžiaugėm. Mamai nesakiau ilgą laiką, nes ji religijos fanatė (tuoj gimdyt, ji dar vis šokiruota). Ateinantis etapas irgi neramina, nes Lietuvoje, kad ir teoriškai įteisintas moters pasirenkamas Cezario pjūvis, panašu kad jis prieinamas tik teoriškai, ir vistiek tam reikia praeiti kažkokią komisiją. Nesvarbu, kad moki savo lėšomis, vistiek reikia komisijos. Taigi, panašu, kad vaikas gims ten kur buvo pradėtas, kur moters pasirinkimas yra laisvesnis. Galbūt užtruks ilgiau, bet taip bus mažiau streso, kurį bereikalingai moterims sukelia Lietuvoje visokios atrodi smulkmenos, kaip gimdymo namų atmosfera (kas ateinant naujai gyvybei yra labai svarbu), požiūris į moterį (visos pagimdė ir tu pagimdysi, o gal pabandom natūraliai ir tt.). Panašu, kad mūsų kultūroje yra priimta bandyti perkalbėti, nes “aš geriau žinau”. Tarkim asakius kad nori cezario būtinai paklaus “o kodėl”? O todėl, kad ne tavo reikalas:) Nors mano nėštumas yra labai lengvas – dar pagalvočiau ar šiai valstybei tikrai reikia vaikų ir tikrai apsvarstyčiau ar verta tuo pačiu keliu eiti antrą kartą bandant didinti populiaciją. Nes prie mano vaiko gimimo šita šalis neprisidėjo absoliučiai niekuo (finansiškai, psichologiškai, morališkai), o jam/jai suaugus – paskatinsiu keisti pilietybę.
